Į sentencijas visuomet žvelgiu
rezervuotai. Dažnai jos būna pernelyg kategoriškos, pilnos
puikybės, sustabarėjusios. Laimė, ši knygelė kitokia. Čia tiesiog
matai, kaip mintys kyla, kaip jos plėtojamos, kokios jos ritmingos
ir paslankios. Autoriai sąmoningai jas varijuoja, kartoja, nevengia
net prieštaravimų. Todėl jos tarsi gyvos – pulsuoja, kvėpuoja, turi
savo priežastį ir tikslą.
„Amžinybė padalyta
po septynias dienas, kad žmogus nebijotų begalybės“ – sako
autoriai. Tad aštuntoji diena yra naujo ciklo pradžia –
pirmadienis, arba Pirmoji diena. Pasaulis kuriamas iš naujo. Tik
dabar prie to prisideda ir Žmogus. Kitados Dievui rūpėjo Dangus ir
Žemė, Šviesa ir Tamsa, o Žmogus savo kūryboje susiduria su tokiais
žemiškais dalykais kaip ekonomika, politika, valstybė, valdovas ir
kt.
Šios išmintingos knygelės autoriams
pavyko išlaikyti dieviškųjų ir žmogiškųjų kategorijų pusiausvyrą,
paversti jas esminėmis. Ir jų mintys daro dorą darbą, nes aštuntoji
diena – juk darbo diena.
Māra
Zālīte
